Dienoraštis – Žodžiai

Dienoraštis – Žodžiai

 
Nuo pat mažens sunku paaiškinti dėl kokių priežaščių ŽoDžiAi man turėjo ypatingą reikšmę. Kiekvienas būdvardis, veiksmažodis, įvardis skleidė skirtingas emocijas, nepakartojamas spalvas ir net įgaudavo savotišką skonį.. Tai visai nereiškia, kad šis magiškas raidžių, varnelių ir taškelių pasaulis man buvo regimas fizinėmis akimis. Kažkaip kitaip jie man pasiekavo ausis - daug plačiau, giliau negu paprastas garsas. Jų dėka jausdavausi pakylėta arba pasimetus, manipuliojama arba laisva, įskaudinta ar mylima. Panašiai kaip oras, švelniai tekantis šnervėmis, žodžiai sroveno mano gyslomis užpildydami ne tik mano kūną, bet ir sielą įvairiausiomis, nepažįstamomis emocijomis.
 
Labai jautriai į juos reagavau, priimdama tuos raidžių garsus kaip GryNĄ TieSĄ. Girdėjau tokių, kurie aštriausiu peiliu skrodė per naivią mano širdį, tarsi suodžiais tepliojo nekaltą mano veidą. Girdėjau tokių, kurie glostė, ramino, gaivino, netikėtai panardindami į stebuklingą, gražiausių jausmų tikrovę. Tarsi kas medumi būtų tepęs mano sielą. Tomis ypatingomis akimirkomis jaučiausi NeŽemišKA, SauGia, NepAkaRToJaMa, BeGaLiNe.. Šitos emocijos tarsi kokios hidros maitinosi žodžiais.. Ir priklausomai nuo to kokius juos girdėjau, taip ir jaučiausi. Atrodė, kad mano sąmonėje buvo instaliuotas specialus žodžių stebėjimo ir girdėjimo mechanizmas  kažin kokiai slaptai misijai atlikti.
 
Labai ryškai prisimenu tą pirmąją akimirką kai išgirdau savyje MEiLę.. Mano viduje pasigirdo nuostabiausių, nematytų, neregėtų spalvų bei jausmų sprogimas. Ji taip garsiai skambėjo visuose mano kūno užkaboriuose, taip akinančiai spindėjo plazdančioje širdyje, kad stebėjausi kodėl dar ją reikia ištarti - juk ir taip tie žodžiai degė mano akyse.. Tada man buvo tik penkiolika... Ką tuomet žinojau apie gyvenimą? Nedaug, labai nedaug.. Man nuoširdžiai atrodė kad žodžiai yra žmogaus tęsinys, kažkoks keistai nematomas, nepaaiškinams darinys, neatsiejamai susijęs su jo vidumi, jo esybe. Absoliučiai visi sutiktieji man atrodė GeRI. Kiekvieno vidus virpėjo magiškomis spalvomis, neapsakomo GrOžiO emocijomis, negirdėtais žodžiais! Tu galėjai tais veiksmažodžiais ir būdvardžiais pasikliauti! Galėjai atsiremti į užtikrintą: ViSkAs BuS GeRai arba Tu eSi YpAtiNgAs! Tuomet dar nepažinojau ApgauLėS, MeLo, PikTdžiuGoS, arba tiesiog jų nemačiau, o gal NenORėjau matyti?
 
Nelauktai, taip kaip visada nutinka gyvenime, tarsi iš giedro dangaus atėjo pamoka ir trankiai pasibeldė į mano namų duris.. Aš nežinojau kas ji, tik pajutau atslenkantį didelį juodą debesį, iš kurio pasipylę aštrūs lyg ietys žodžiai be gailesčio sudraskė mane į tūkstančius mažiausių šukių. Kaip ilgai, be galo ilgai slinko laikas, kaip lėtai, sekinančiai lėtai klijavau trapias duženas. Nesitikėjau atsitiesti, nemaniau galėsianti atsistoti, tik bandžiau išsilaikytig tarsi pasiklydusi, sužeista stirna ant lūžtančio ledo. O tada juodasis debesis pavirto į negailestingą audrą, žaibais ir perkūnais grasinančią atimti iš manęs paskutines jėgas.. Skrodė kiaurai per mano KaNtRyBę, čaižė lyg botagais per TiKėJiMą, griovė paskutinius DžiAuGsMo likučius. Jaučiau kaip visi man patys brangiausi žodžiai negrįštamai slysta iš kruvinų rankų, lūpų, širdies. Su kiekviena sekunde negailestingai tirpo mano StiPryBė, VaLiA ir RyžtAs. Nežinojau kaip man tą audrą sustabdyti, turbūt ir negalėjau žinoti, nes nieko nemačiau, nieko negirdėjau aplinkui,  tiktai lipnų, visa pasiglemžiantį SkAuSmą. Iš manęs beliko skurdžios, palaikės skiautės, nieko daugiau. Audra sutrypė į šipulius TaUruMą, PaSiTiKėJiMą, GroŽį.  O labiausiai ji niekino ir griovė MeiLę!  Būtent dėl to tas SkAuSmAs tapo dar skaudesnis, o MeiLĖ dar brangesnė!
 
Nepastebėjau kada atslinko rami, žvaiždėta naktis. Iš tikrųjų niekaip negalėjau nei girdėti, nei matyti kas dėjosi aplinkui..  buvau, atrodė, negrįžtamai sudužusi į tūkstančius mažiausių šukių. Neatsimenu kaip ilgai skendėjau tamsoje ir šalty.. Niekas nebuvo SvaRbU. Ir net nesupratau, kai po truputį kažkas mane pradėjo kelti, kai pats SkAusMas man pagaliau ištiesė pagalbos ranką!  O tada aš pravirkau, nesutramdomai verkiau, ir verkiau tarsi upė pametusi kelią, pamiršusi savo vardą..  Tapau NeBylia, TuŠčiA, BeLyTe.
 
Iki šiol nežinau kodėl žodžiai man yra tokie svarbūs. Žinau viena - kad daugiau negaliu pasiduoti NeViLčiAi, LiūDeSiui, PyKčiui, nes gerai pažįstų jų nuodingą SKoNį! Tuomet, tamsiausios nakties šešėliuose, SkAudĖjo labiausiai dėl MeiLĖs. Negalėjau jos išduoti ir palikti vienos vidury sutryptų, išniekintų jausmų. Vienintelės jos negalėjau atsisakyti. MEiLĖ GyVeNiMui, tarsi karšta anglis, išdegino viltį mano širdyje. Štai tada ir iššaušo NauJA DIEnA.
 
Atmerkiau akis ir gyvenimas vėl man šypsojosi! Mano žvilgsnis kitoks, mano žingsniai kitokie, net prisilietimas pasikeitė. Bet tokiam NePAkaRTojaMaM gyvenimui šypsausi. Ir tebūnie mano šypsena ne tokia, kokia buvo ankščiau. Aš užtikrintai atsakau jam tuo pačiu. ŽinAU, kad pamoka iŠmokta! Ir tie visi man patys brangiausi ŽodŽiai TeBėrA! Dabar jais gyvenu, juos šviečiu, jais alsuoju! Visi jie gimsta manyje ir aš be menkiausio gailesčio juos paleidžiu į pasaulį. Na tai kas, kad mano širdis kažkada buvo sudužus. Šiandieną ji plaka pašėlusiu ritmu ir net randai pajusti MeiLĘ GyVENImui visiškai netrukdo.
 
Patikėkite manimi, ŽodŽiai - tai NePAPrAsTas garsas! Tai daug daugiau! Jie giliai įauga į mūsų kūną ir sielą. Ypač tada, kai MeilEi leidžiate tekėti savo ViduMi! Ir jeigu kada nors jautėtės negrįžtamai sudužę, nesisielokite - ateina diena, kai sieloje vėl sudygsta žodžiai ir jausmai. Visiškai nauji.
 
Su šviesia širdimi
Elurija
2012 10 29, Marbella - 2012 12 16, Londonas
Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai