Dienoraštis – Prisipažinimas sau

Dienoraštis – Prisipažinimas sau

Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad man teko praryti ne vieną "karčią piliulę”, vaizdingai išsireiškus. Ne vieną kartą, ne du kartus, gal kokius dvidešimt, gal daugiau.. Nesiskundžiu. Nevaidinu aukos, nekaltinu kitų, neieškau atpirkimo ožio. Visi mes, žmonės, šiame gyvenime savo kryžių atkakliai nešame, taip kaip mokame, taip kaip galime..
 
Tačiau šiandien kažkas kitaip, iš kažkur atsirado gan nemalonus, bet skvarbus noras kažką pasakyti.. labiausiai dėl to, kad įvardinčiau tuos jausmus pati sau. O kad jūs esate kitame virtualios erdvės gale - tik atsitiktinumas. O gal ir ne. Gal pagaliau privalau tai pasakyti garsiai, dėl savęs, dėl kitų, pagaliau dėl šventos ramybės.
 
Tai prisipažįstu: aš esu bailė. Dabar, kai pro varvančias skruostais ašaras sakau šiuos žodžius, privalau sau prisipažinti kad gailiuosi savo gyvenime tik vieno dalyko: kad niekada taip ir neturėjau jėgų pastovėti už save, už savo tiesą, už tai kas man buvo be galo brangu. Taip niekada ir nesusikaupiau pasakyti tiems žmonėms kaip jų žodžiai, poelgiai, mane paveikė, ta tikrąją žodžio prasme “žudė”. Blogiausia yra tai, kad aš pati pasidaviau, leidau tam tęstis, apsimetinėjau, kad nieko čia tokio, vaidinau kad man viskas gerai, bet kad ir ką bedariau, vistiek niekada taip ir nepasakiau STOP.
 
Aš tylėjau. Bijojau. Slėpiausi. Ir fiziškai, ir psichologiškai. Bailė - visiškai išdaviau save, pamyniau savo vertę kaip žmogus, net ne kaip moteris..  Viskas. Taškas. Nieko nepakeisi. Gyvenimas juda į priekį. Paklausite, ar skaudu? Taip. Dar ir kaip.
 
Gal šiandien galėčiau jiems tai pasakyti - kad jau atradau drąsos truputį? Bet argi tai svarbu?  Jie greičiausiai net neprisimintų ką neapgalvotai ištarti, pikti žodžiai padarė mano sielai, širdžiai, gyvenimui.. Ir pagaliau, tai buvo mano pačios pasirinkimas nieko nedaryti tada, kai tai atsitiko, o priimti smūgius atskrendančius iš išorės. Galėjau kovoti, galėjau įrodinėti savo tiesą.. bet to nepadariau.
 
Taigi, esu bailė. Nemoku kariauti net ir tada, kai tai liečia mano garbės reikalus. Niekas manęs nepamokino kaip išsakyti savo tiesą. Vos tik prisimenu visas įvykusias situacijas,  kažkoks nematomas skaududulys užgniaužia gerklę, prarandu balsą, jaučiu kaip jėgos apleidžia kūną..  tik girdžiu ausyse skambančius žodžius: negaliu, negaliu, negaliu..
 
Tai štai, nauja platuma atsivėrė mano psichikos horizontuose. Nuo ko pradėti? Nežinau. Kaip išsilaisvinti? Nežinau. Kodėl jums apie tai pasakiau? Gal tam, kad turėčiau liudininkų? Gal pagalbininkų? Gal patarėjų? Galbūt dėl to pasakiau, kad pati daugiau nuo savęs nesislapstyčiau?  "Taip bus tik geriau.. tik geriau, mieloji”, man kužda vidus, atverdamas atvirą žaizdą, net ne širdy, o sieloje. Ir aš juo pasitikiu.
Einu į priekį, ir net negalvoju kur tai mane nuves, tik žinau, kad turiu atsiverti, privalau stoti akistaton su savimi, kad ir kaip skausminga tai būtų.
 
Mintyse dėkoju draugei, vakar prie puodelio arbatos, be jokių specialių pastangų prakalbinusiai mano sielą. Į atmintį įšoka mano taip mėgstama citata “ Kartais reikia tik vieno, vienintelio žodžio, kad mes praregėtume, atsibustume..”. Dėkoju sau kad esu sąmoninga pamatyti save ir savo gyvenimą giliau. O labiausiai dėkoju žmogui, prieš kelias dienas man parašiusiam pasipiktinimo laišką su “skambiais” epitetais. Ačiū už priminimą kad esu bailė ir už tai, kad nusprendžiau pasistengti tokia daugiau nebebūti. Amžinai dėkinga.
 
Ačiū Jums, kad išklausėte. Su meile ❤️ Elurija
 
 
 
 
 
Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai