Dienoraštis – Man nebaisu prarasti laimę

Dienoraštis – Man nebaisu prarasti laimę

Man nebaisu prarasti laimę, nes DABAR žinau, kaip ją susikurti..
 
Nesupraskite manęs klaidingai..
 
Aš ne kartą esu buvusi neviltyje, pasimetusi ir pasiklydusi it stirna neįžengiamo miško tankynėje, nežinanti kur bėgti, kur rasti kelią, kaip išsigelbėti.
 
Aš esu klaidžiojusi savo gyvenime tarp patirčių, žmonių, tarsi iškreiptų veidrodžių karalystėje ieškodama savo tikrojo atvaizdo.
 
Aš esu verkusi ilgiausias dienas ir naktis be sustojimo, be atvangos, su tikromis ašaromis, ir be jų, viduje.. šypsodamasi kitiems į akis kad ir kaip skaudu bebūtų.
 
Esu ne kartą pajutusi kaip žemė slysta iš po kojų, savo akimis esu mačiusi, kaip viskas, kas man šventa, brangu ir mylima, yra griaunama be gailesčio, be skrupulų, be mažiausios užuojatos.
 
Esu patyrusi jausmą kai iš lėto, tarsi aštriausiu peiliu pjaustoma, plyšta mano širdis į tūkstančius skeveldrų. Esu buvusi pačiame skausmo sukūry, šerdyje, iš kurio neįmanoma išsisukti nei pasislėpti, tik visa tai išgyventi, išjausti, išbūti.
 
Esu tylėjusi, tylėjusi, tylėjusi, nors iš nevilties ir širdgėlos norėjosi kaukti nesavu balsu, it seniai užmirštam, suluošintam, niekam nereikalingam šuniui..
 
Aš esu buvusi ten, iš kur atrodė kad negrįšiu, kur tamsa yra tamsesnė už naktį, kur vienatvės jausmas smaugia, kur nerimas negailestingai nuodija gyvenimą, kur baimė kausto rankas, kojas, širdį.. Ten, kur aš nežinau kas aš esu.. nes negaliu savęs nei suvogti, nei pajusti..
 
Aš esu patyrusi išdavystę, praradimo jausmą, nemeilę ir neapykantą mano atžvilgiu, nereikalingumo jausmą, vienatvės skonį, abejingumą, nesiskaitymą ir žeminimą, begalinį liūdesį, širdgėlą, beviltiškumą, bejėgiškumą, baimę...
 
Aš esu ne kartą save pametusi, ne kartą savimi nusivylusi, ne kartą save pati išdavusi ir palikusi..
 
Tačiau kelių dalykų niekada nepadariau: NEPRARADAU VILTIES kad galiu išsikapstyti iš visko, kas su manimi vyko, vyksta ir vyks..
 
NEPRARADAU TIKĖJIMO ŽMONĖMIS, kad ir kokių skausmingų patirčių turėjau.
 
NEPRARADAU TIKĖJIMO kad gyvenimas yra gražus, kad jį verta gyventi su visomis pamokomis, iššūkiais ir siurprizais.
 
Viltis ir tikėjimas mane išmokė kurti LAIMĘ.
 
Todėl ir sakau - aš nebijau prarasti laimės, nes žinau kaip ją vėl susikurti.. ir šiandieną puikiai suprantu kad viską praradus būtų tikrai nesaldu… bet aš jau buvau dugne tūkstančius kartų ir žinau, kad jeigu tiki ir turi vilties - VISKAS YRA ĮMANOMA.
 
Elurija,
2016
Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai