Kontempliacija

Kontempliacija

Pavasaris simboliškai, o gal ir ne, primena atgimimą, atsinaujinimą. Norisi kažką pakeisi, gal ką naujo įsigyti, atgaivinti garderobą ir išmesti pernykščius rūbus, išsileisti plaukus, atsisegti švarką ir mėgautis pavasariu. Mes linkę būti žaismingesni, bent jau paviršutiniškai. Taip pat mūsų dvasinis ir emocinis balastas reikalauja būti pašalintas. Mums būtina atgaivinti ir savo savijautą.

Išmokti puoselėti savo Sielą yra nepalyginamai svarbiau už spintą. Juk žmogaus gyvenimo prasmė, tikslas ir rezultatas – Sielos Evoliucija.

Mes gilinamės į sijono ilgį, kelnių plotį, pykstame dėl blogo oro, nervuojamės dėl sugižusio pieno ar neišplautų indų. Susierziname, kai eismas gatvėje pernelyg lėtai juda, tada įsižeidžiame jei kažkas važiuoja greičiau už mus, murkdomės blogoje nuotaikoje ir nenuilsdami skundžiamės - kaip taip žmonės gali gyventi ir elgtis.

Ta Sielos Evoliucija visiškai ir galutinai mums išgaruoja iš galvos ir mes toliau gyvename savo "nuostabų" gyvenimą jausdamiesi taip, tarsi būtume įmesti į sraunią upę. Pasroviui plaukti mes iš principo nenorime, o prieš srovę – nepajėgiame. Matome kaip aplink visi kapanojasi kiek išgali, gerbiam tuos, kuriems pavyksta pasiirti aukštyn upe, ir niekinam tuos, kurie lieka mums už nugaros. O kur lieka Džiaugsmas? Kur tas pavasariškas lengvumas? Kur Pilnatvė? Pasitenkinimas? Juokas? Šie jausmai – indikacijos kad mūsų Siela gyva. Bet mes papraščiausiai nebesugebame to pajusti - pernelyg svarbi atrodo ta kova su upės srove. O kas būtų, jei akimirkai sustotume ir išliptume į krantą? Nors penkiom minutėm, nors valandai... ir pasinertume į kontempliaciją ant smėlėto kranto.

Kontempliacija (lot. contemplatio – (įsi)žiūrėjimas) – didelis susikaupimas, susitelkimas, susimąstymas be minčių, tai žmogaus sielos kalba, pajautimas, ryšys su aukštesniais būties aspektais. Tai gilus savęs pažinimo procesas, laisvas nuo apribojimų ir baimių. Kontempliacijos metu vyksta energetinis žmogaus išsivalymas, sąmonės išsiplėtimas, susijungimas su Universaliąja Visatos tiesa ir energija.

Siela sekundei grįžta į pirmapradę savo pačios būseną, susilieja į viską ir į visa kas aplink. Tai išminties, meilės, amžinybės ir pilnatvės būsena. Po kontepliacijos gyvenimas įgauna prasmę, viskas aplinkui atrodo susiję, bendra, harmoninga. Protas tokiu momentu būna nebylus nes logiškai paaiškinti tokio visapusiško susiliejimo su Visata neįmanoma. Žmogaus energetiniai centrai – čakros susibalansuoja tarpusavyje, nuščiūva nerimas ir dingsta skubėjimas.

Įmanoma pajusti santaiką su savimi, su gyvenimu, džiugesio kibirkštėlę, malonaus liūdesio dvelksmą, visa aprėpiančią ramybę, meilę sau ir gyvenimui. Tai gryna Visatos energijos tėkmė per Jus. Tėkmė vyksta visada, tik kontempliacijos metu jūs sustoję pabandote įsiklausyti ir ją patirti. Jūs sau leidžiate patirti džiaugsmą, jūs suprantate kas svarbu, kas nelabai, jūs vertinate tai ką turite, branginate kiekvieną dieną, jums sukelia šypseną žmonės kurie kapanojasi upėje. Jūs ramūs, nes žinote kad ir tie, kurie upėje, pagaliau supras tai, ką supratote jūs, kad ir jiems ateis tas laikas kai pasiduoti upės tėkmei nebebus sunku. Ir kad jausmas, kuris jus lydės, toli gražu nesijaus kaip kova. O jausis kaip pergalė, kaip laimėjimas.

Atsidavę gyvenimo upės tėkmei jausitės kupini, energingi, laisvi, laimingi ir mylimi. Jausite tą pavasarišką lengvumą, o sijonas ar kelnės iš preito sezono tik pabrėš jūsų spinduliuojantį žavesį.

Su meile, Jūsų Elurija ♥

Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai