Dienoraštis – Kartais jaučiuosi kaip paukštis

Dienoraštis – Kartais jaučiuosi kaip paukštis

Kartais jaučiuosi tarsi sužeistas, išgąsdintas paukštis, besiblaškantis po gyvenimo pievas ir desperatiškai bandantis atsiplėšti nuo žemės…. ir vėl pakelti sparnus.. vėl skristi, nardyti svaiginančiame aukštyje, kai širdis plazda iš džiaugsmo trykšdama laisve, lengvumu.. gal todėl taip sunku kad pamiršau kaip teisingai atsispirti? Gal todėl, kad bijau vėl kristi?

 

Kartais jaučiuosi sudužusi į tūkstančius šukių - kad ir kaip norėčiau jas surinkti, nepajėgiu surasti visų išsibarščiusių dalių.. gal todėl jų nerandu, kad atidaviau gabalėlį savęs tiems, kurie mane mylėjo, ir tiems, kuriuos mylėjau aš?

 

Kartais jaučiuosi tarsi blėstanti ugnis, senkanti upė… gal todėl, kad neberandu kelio į save, o gal todėl, kad skausmas kažką manyje užgesino, nusivylimas randus išdegino... o gal todėl, kad stengiausi numalšinti kitų ašaras, uždegti kitų blėstančias liepsnas.

 

Bet būna akimirkos, kada, atrodo visai be pastangų, be jokio išankstinio įspėjimo pasijuntu pilna, gyva, o plazdanti širdis - be mažiausio įtrūkimo.. Tada viduje pakanka ugnies, drąsos ir stiprybės, taip lengva juoktis, tikėti, taip paprasta atsispirti ir pakilti nuo žemės … tada taip gera gyventi, taip gera mylėti.

 

.. mokausi išlaikyti šitas akimirkas kada netobulumas virsta tobulo grožio tikrove.. jaučiuosi laiminga, kada sužeista žmogaus širdis atsibunda it veržlus šaltinio vanduo, pražysta švelnumo žiedais, užsidega stiprybės liepsna.

 

Su meile, Elurija, 2015

Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai