Dienoraštis – Kai atsėlina nerimas

Dienoraštis – Kai atsėlina nerimas

Karts nuo karto į mano gyvenimą atsėlina nerimo jausmas..

Vaiski, nerūpestinga diena tarsi popierinė dėlionė subyra į atskirus gabalėlius, paskiras detales. Tampu maža, it smėlio kruopelė, bejėgė paralyžuojančios baimės šešėlyje. Žmonių balsai nutolsta, vos begaliu juos girdėti, bauginančios mintys tampa gąsdinančiai tikroviškos, ir nepajėgiu atsikratyti jausmo, kad krentu..

Tada prisimenu, kad aš nesu protas, kad smegenys dirba viršvalandžius, kad tikra ramybė jau yra mumyse, giliai įkvepiu, ir prisiverčiu nusišypsoti.. Paliepiu sau netikėti pervargusio proto sapalionėmis..

Įsilieju į dabarties akimirką, stebiu dangumi plaukiančius debesis, jaučiu vėjelio dvelksmą plaukuose, ir po truputėlį varau baimę šalin, pamažu prisimindama, kad ji netikra.

Neracionalios mintys tarsi jūros bangos rimsta, atsimušdamos į nepalenkiamos valios krantus.. Džiaugiuosi.. Ir pastebiu džiaugsmą, nors žinau, kad tai toli gražu ne pergalė, dar kartą įsitikinu, kad esu savo gyvenimo kūrėja, kad turiu pasirinkimą kur eiti, kuo tikėti, kuo būti ir kaip jaustis.. Žinau, baimės nuodai tiršti ir naikinantys, kaip juodas rašalas negrįžtamai juodinantis sielą..

Šypsausi. Ir atpalaiduoju įtemptus raumenis - nereikia su niekuo kautis, tereikia sau priminti, kad tamsūs ir dideli nerimo gniaužtai tampa grėsmingi tik tuomet, kai tiki jog jie tikri.. Girdžiu savo širdies dūžius krūtinėje, atsipalaiduoju, tiesiog leidžiu sau švelniai sūpuotis gyvenimo tėkmėje - be tikslo, be krypties, be reikalavimų. Tarsi klevo lapeliui, nešamam upės srovės..

O tada iš vidaus išsilieja grynų gryniausia ramybė, kutenanti paširdžius, krikštolinėmis vaivorykštėmis žaižaruojanti, slogias mintis tirpdanti. Tokia paprasta ir kartu tokia visa apimanti! Vėl šypsausi, ir lengvas džiaugsmas kutena padus. Negaliu atsistebėti, koks įdomus gyvenimas.. O nuostabiausi dalykai slypi mūsų viduje!

Su meile, jūsų Elurija 

2014

Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai