Dienoraštis – Ieškau kituose ugnies

Dienoraštis – Ieškau kituose ugnies

Ilgesys, pripildęs kiekvienos dienos minutę, nuspalvino mano gyvenimą pastelinėmis spalvomis.. net pasaulio grožis atrodo nublukęs, laikas lėtai skverbiasi pro pilkai žalsvą kasdienybę, nesigirdi vidinio skambėjimo, greičiau išderintų stygų bruzdėjimas, vystančių gėlių paskutinis iškvėpimas, tuščia tuštuma, panaši į suskilusią erdvę, kurioje seniai švietė saulė..
 
Nelauktai aštrus troškulys tarsi stiklo šukė perrėžia tą pastelinę pilkumą,  pagimdydamas viduje rusenimą.. mažą mažutį, vos pastebimą, bet aš gerai jį jaučiu. It koks šaltinio vanduo, drugelio sparnų plazdėjimas, liepsnos liežuvėlių plevenimas prabyla tiesiai į mane su tokia jėga, kad vos nepravirkstu..
 
Iš pačių sielos gelmių manyje išauga žinojimas, visiškai naujas supratimas apie tai, ko aš siekiu, ko nenuilsdama taip įnirtingai ieškau sutiktų žmonių žvilgsnyje.
 
Aš ieškau kituose UGNIES - nesutramdomo amžino degimo, ryškiomis liepsnomis svilinančio mane iš vidaus. Vis ieškau tos galingos kibirkšties, vikriai įplieskiančios mano širdyje gaisrą, tarsi tūkstančiai milijonų saulių degintų tuo pačiu metu.
 
Noriu jausti kaip mano širdis nesustodama pašėlusiai plaka, gyslomis pumpuodama tarsi paraku užtaisytą, metalą lydančią, vulkanų lavą - kraują, prisotintą meilės, jėgos ir veržlumo. Kaip jojikė sėdėdama ant laukionio mustango nugaros noriu pažaboti pačius siautulingiausius jausmus ir visus jų atspalvius, noriu jausti kad gyvenu - man nebaisu kad bus per daug, ir per stipriai. Man nusispjauti kad grąsina jog perdegsiu, žemai krisiu, kad žmogaus širdis papraščiausiai gali suplyšti iš laimės.
 
Ne, ne, ne, nebenoriu pilkos kasdienybės, normalaus gyvenimo..
Noriu žmoguje meilės.. ugnies.. Net jeigu tai būtų tik akimirką, tik mili sekundės dalį, man nesvarbu. Net ir tai apsimoka. Gyvenimas be ugnies panašus į tuštumą, suskilusią erdvę, kurioje niekada niekada niekada nešviečia saulė.
 
Elurija,
2015
Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai