Byron Katie

Byron Katie

Byron Katie, projekto “Darbas” įkūrėja, turi vieną tikslą - padėti žmonėms išsivaduoti iš savų kančių ir įsisenėjusių įsitikinimų. Procesas, kurio metu Katie parodo kaip kertiniai žmonių įsitikinimai, supratimas apie gyvenimą, kitus žmones ir patį save įtakoja jų kasdienybę, pakeičia jį pasirinkusių žmonių gyvenimus negrįžtamai (ir, žinoma, tik į gera). Kas svarbiausia, šis procesas nereikalauja didelių išteklių - tik popieriaus, rašiklio, ir atvirumo naujovėms, bei gali būti pritaikytas visoms amžiaus grupėms bei patirtims. Katie sako, kad rekomenduojamo proceso metu žmonės gali atsekti nelaimės priežastis ir atpažinti jas ten, kur jos ir užsimezgė - dažniausiai žmogaus pasąmonėje.

Svarbiausia tai, kad visa tai Katie perėjo pati. Perkopusi trisdešimtmečio ribą ji ilgą laiką kentėjo nuo depresijos, pykčio priepuolių, savęs žalojimo ir pastovių minčių apie savižudybę. Paskutiniuosius dvejus metus ji dažnai net nesugebėdavo išeiti iš kambario. Kol galiausiai 1986 metų vasario mėnesį ji patyrė tai ką ji vadina “Nubudimu”. Tad jos naudojima technika ne tik suteikia teorinių žinių, bet ir praktinių patarimų kuriuos Katie naudojo pati.

“Aš pastebėjau tai jog aš kentėjau tik tada, kai pati įtikėdavau savo mintimis. Laisvė yra prieinama kiekvienam, ir tikrasis džiaugmas slypi kiekviename mūsų. Tą kančią mes pasirenkame patys”.

Ji suprato kad ir pačią depresiją kėlė ne aplinka kurioje ji gyveno, o tai kaip ji pati visa tai suvokė bei įsivaizdavo. Ir vietoj to kad beviltiškai stengųsi tą aplinką pakeisti, Katie nusprendė atidžiau analizuoti savo mintis, priimti realybę tokią kokia ji yra ir mokytis į viską žvelgti su meile. Nuo 1986-ųjų ji dalinasi savo patirtimi ir atradimais su milijonais žmonių aplink pasaulį nemokamų renginių metu, lankydama kalėjimus, ligonines, universitetus, mokyklas, ir per jos pačios įkurtą devynių dienų “Darbo” programą.

Klausimas: Katie, kas pasikeitė po to kai tu patyrei taip vadinamąjį “Nubudimą”? Ar pradėjai viską, kas tave supa, matyti kitaip?

Atsakymas: Visa tai nutiko labai keistu būdu, vieną iš tų kartų kai miegojau ant grindų tarakonui ropojant man ant kojos - visai netikėtai pajutau beprotišką aiškumą viso to kas dedasi. Tai sunkiai įvardinama žodžiais, pavyzdžiais, paveiklėliais ar bet kuo kitu mums žinomu. Tuo metu mano sąmonę užkariavo juokas ir gilus pajautimas jog nei viena mūsų mintis nėra reali. Tik mes sukuriame joms “kūną” ir “sielą”. Tai buvo regėjimas, peržengiantis visas ribas.

Klausimas: Kai mes imame kelti klausimus, dvejoti savo įsitikinimais, daug pašalinių minčių ima atakuoti mūsų sąmonę tarsi norėdamos tam sutrukdyti. Pavyzdžiui, “yra savanaudiška taip susikoncentruoti į savo laimę”.

Atsakymas: Aš sakyčiau atvirkščiai - daug savanaudiškiau tai ignoruoti. Mes nugyvename savo gyvenimus stengdamiesi kitus padaryti laimingais. Daliname jiems dovanas, patarimus, pinigus, laiką, kūnus, ir tada suprantame kad tai nėra neišsemiama. Bet juk ir mes esame žmonės.Tad jei aš pradedu mastyti pvz. “kaip būtų smagu jei jis man nupirktų gėlių”, aš tai pasakau garsiai. O jei jis vistiek jų nenuperka - nusiperku gėlių pati.

Kai kuriais atvejais aš suprantu jog tai ne gėlės ko man išties trūko, o dar šis tas giliau (jei tai visgi tik gėlės - dar geriau!). Bet svarbiausia - mylėk save ir jei išties nori gėlių tai ir nusipirk jų pati. Koks skirtumas galų gale iš kur jų gavai? Svarbiausia tai jog mes patys taptume geriausiais savo draugais ir savo pačių laimės kūrėjais.

Klausimas: Kaip manai, iš kur šiais laikais tiek kančios ir nusivylimų?

Atsakymas: Jei visi imtume kelti klausimus prieš kažkuo įtikėdami to būtų mažiau nes pradėtume aiškiau matyti kad mūsų įsitikinimai nėra pagrįsti. Nei vienas negalime patirti laimės jei mūsų kertiniai įsitikinimai yra paženklinti liūdesio, nusivylimo, pykčio, atsiskyrimo, vienišumo jausmo. Kai mes patikime tokiais dalykais mes manome kad aplinkinis pasaulis mus daro nelaimingais. O išties tik mūsų mintys apie išorinį pasaulį tėra tos savijautos priežastis.

Klausimas: Pradėjus abejoti, stebėti ir analizuoti savo pačios mintis pastebėjai kad tavo šeima ir pasaulis aplink tave ėmė keistis?

Atsakymas: Taip, ta patirtis išmokė mane suprasti jog pasaulis yra gražus ir iš esmės geras. Mes okupuojame savo mintis vis bandydami rasti įrodymų jog yra atvirkščiai. Ir tai yra sąmonės, mūsų loginio mąstymo pasekmė, bet kai imame tuo dvejoti - pradedame suprasti jog tai netiesa. Aš skatinu kiekvieną išbandyti šią praktiką - neieškoti įrodymų savo negatyviems įsitikinimams ir galų gale atsiverti gėriui.

Mes visi turime tiek daug visiškai nepagrįstų tikėjimų, tokių kaip “aš jiems nerūpiu”, “turėčiau siekti daugiau”, “neturiu pakankamai pinigų”, “esu neišvaizdus”, “jie neturėjo taip pasielgti”, “nesu to vertas” ir t.t. Šis ratas nustoja suktis kai imame savęs klausti “ar tikrai?”. Tuo pačiu užleidžiant vietą sekančiam klausimui - “Kas pasikeistų jei nustočiau taip galvoti?”.

Klausimas: Tad pagrindinė taisyklė yra priimti kiekvieną akimirką, įvykį be išankstinio įsitikinimo ir noro kad viskas būtų kitaip?

Atsakymas: Taip, tai nutrauktų mūsų vidinį karą prieš visa tai ką turime.

Klausimas: Kaip manai, kaip asmeninių patirčių akivaizdoje galima būtų įgyvendinti šią praktiką? Tarkime, jei man būtų diagnozuotas vėžys, aš gal ir galėčiau pabandyti pažvelgti į tą situaciją iš šalies ir nusiteikti pozityviai, bet jei šitai ištiktų mano sūnų - kažin ar reaguočiau taip pat.

Atsakymas: Kas tave verčia manyti kad ištvertum tokią situaciją geriau nei jis? Tavo baimė kad gali jo netekti - tai sukelia baisiausią tavo košmarą, bet tai nėra tiesiogiai susiję su juo pačiu. Tu galvoji apie save.

Kada tavo sūnus sveikas - laimingas ir tu? Tai nėra tiesiogiai susiję ir neturi prasmės. Jeigu pažvelgtum giliau, pamatytum kad vieno žmogaus sveikata bei laimė nėra tiesiogiai proporcinga kito žmogaus jausmui. Mes norime kad kiti būtų sveiki ir laimingi tam kad tokiais jaustumės patys? Norime, kad jie būtų su mumis ir pririšame savo laimę prie jų. O kokiais mes taptume jei atsisakytume tos baimės, baimės kažko netekti? Mes greičiausiai išmoktume džiaugtis kiekviena akimirka. Tad tai ir darykime neskiepydami baimės jog kažkas nutiks.

Klausimas: Katie, kaip manai kaip pasikeistų pasaulis jei visi išmoktume gyventi atsisakydami savo baimių ir užpildydami savo sąmonę tik meile ir džiaugsmu?

Atsakymas: Būtų puiku. Esu įsitikinusi - mes imtume ieškoti sprendimų vietoj to kad kariautume su viskuo aplinkui. Savęs nuvertinimas, depresija nėra įmanomi kai supranti kad pasaulis išties yra nusiteikęs draugiškai. Ir mūsų indėlis visame tame labai svarbus.

Byron Katie knygų galite rasti: http://www.patogupirkti.lt/Byron-Katie-knygos/

Interviu paruoštas remiantis: https://rayhemachandra.com/2013/12/03/katie/, http://skillsforawakening.com/solutions/interview-byron-katie/

Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai