Dienoraštis – Aš noriu kažko daugiau

Dienoraštis – Aš noriu kažko daugiau

Aš noriu kažko daugiau..

..bėda ta, kad nemoku paaiškinti. Galėčiau vangiai apibūdinti, bet bergždžia net pradėti - kažkaip neatsiranda tinkami žodžiai, tik jausmai. Kartais sutinku tuos jausmus kituose žmonėse, ir minutėlei apsidžiaugiu - susipina mūsų pasauliai, lyg du danguje išsiskleidę fejerverkai.. it švytinčios kometos tuo pat metu blykstelėjusios kosmose. Ir išnyksta akimirksniu. Tačiau pasilieka viduje tokia nenusakomai vaiski būsena, pakylėjimas, rodos tipenu debesų krašteliais, ir be galo džiaugiuosi kad dvi salos susitiko vandenyne, tegu ir vienai akimirkai. Aš noriu kažko daugiau..


.. kažko nekasdieniško, neįprasto, neatrasto.. bet nedrįstu to pasakyti kitiems, o gaila - gal jie žinotų kur tai surasti. Kartais net atrodo kad jie vistik žino, tik aš nabagėlė dar ieškau. Retkarčiais išskaitau tą žinojimą patrakusioje šypsenoje, akių kibirkšėlėse, gerų žvilgsnių šviesoje, meilės kupiname glėbyje. Mėgaujuosi. Tikrai. IŠ VISŲ JĖGŲ. Net ir nežinodama kur to daugiau gauti, gaunu tai iš kitų. Tereikia priimti tą dovaną. 
Aš noriu kažko daugiau...


... kažko, ko niekas dar neapibūdino, neaprašė, nesurado. Kažko labai savotiško, bet be galo svarbaus. Kažko esminio, tikro, bet, prašau, ne vienai akimirkai, ne trumpam. Noriu, kad tai tęstųsi, kad neištuštėtų, niekur nepabėgtų ir nesibaigtų. SVAIGSTU. Hmm.. matyt, ne veltui sakoma "nusileisk ant žemės", "neskrajok padebesiais" - leidžiuosi. Vistiek iš galvos neišeina tas jausmas kai susipina atskiri pasauliai, lyg fejerverkai, lyg švytinčios kometos...
...ech, aš VISTIEK noriu kažko daugiau. Ir viskas.

Elurija  Londonas, 2015

 

Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai