Dienoraštis – Aš kartais verkiu..

Dienoraštis – Aš kartais verkiu..

 

aš kartais verkiu...

toks nežmoniškas liūdesys išnyra iš mano sielos gelmių. Skausmas dusliai dundena mano galvoje.. niekaip nepajėgiu išverkti kažkokios tąsios masės, lipniai apipynusios mano godas, mano viltis ir mano gyvenimą.

aš kartais verkiu...

kad išliūdėčiau susikaupusią vienatvę, kad išbarstyčiau viduje užsilikusius užgaulius žodžius, kad numalšinčiau tarsi stiklu prarėžtą skaudulį.. kad palengvėtų.. kad apverkčiau dalykus, kurių niekada negalėsiu pakeisti.

aš kartais verkiu...

kaip maža mergaitė, kaip paliktas nemylimas, nelaukiamas vaikas, kaip netikęs paauglys, kaip išduota pažeminta moteris, kaip nusivylęs žmogus... praradęs viltį, džiaugsmą, prasmę.

aš kartais verkiu...

kad prisiminčiau jog esu gyva, kad vėl atsistočiau ant kojų, kad sustiprėčiau. Kad nebebijočiau žiūrėti į priekį, kad atvirai pažvelgčiau į savo sielą. Kad prisiminčiau savo stiprybę, kad pajusčiau savo vertę, kad įgaučiau jėgų ir užsispyrimo eiti toliau.

Tada ištariu sau: myliu tave, moterie, visą!

Su tavo akmenėtu, negailestingu, šiltu, liūdnu, nenuspėjamu, žavingu, prasmingu ir vieninteliu GYVENIMU!

Elurija

2013

Dalintis
FacebookEmailCopy Link

Susiję įrašai